“Tuščios kėdės” metodas

Vienas iš Geštalto terapijoje taikomų metodų yra dramatizacijos eksperimentas - “Tuščios kėdės” metodas.

Dramatizacijos eksperimentas paryškina sveikos asmens savireguliacijos sutrikimą ir yra naudingas siekiant atkurti pusiausvyrą tarp žmogaus ir aplinkos.

Geštalto terapijoje dramatizacijos eksperimentas yra naudojamas siekiant atstatyti sveiką individo savireguliaciją, jo paskirtis yra “nudrenuoti” susikaupusias emocijas, pyktį, agresijos perteklių, griaunantį organizmą iš vidaus, padėti asmeniui adekvačiau išreikšti savo natūralias, “sveikai agresyvias” kontakto funkcijas. Klientas gali būti instruktuojamas išreikšti savo neigiamus jausmus, pyktį verbaliai: žodžiais, riksmais (be kito asmens vizualizavimo arba vizualizuojant kitą asmenį). Tokio eksperimento metu “nudrenuojama” dalis agresijos, sumažėja vidinė įtampa, didėja sąmoningumas, o išsakant nepasitenkinimą tampa lengviau.

Galimas variantas gali būti eksperimentas su dviem tuščiomis kėdėmis, kuomet klientas atlieka du vaidmenis – kalba už save ir už kitą asmenį.

Atvejis iš darbinės praktikos:

Psichologinės pagalbos kreipėsi globėja/”mama” dėl globojamos U. 12 metų. Globėjai susirūpinimą kėlė globojamos mergaitės emocijų protrūkiai, pyktis, konfliktiškas būdas. Globėja pasidalino, kad mergaitė globojama nuo 2 metų amžiaus. Mergaitė neturi jokių specialiųjų poreikių ar elgesio sutrikimų, gerai mokosi, noriai lanko mokyklą. Tačiau nuo mažens neturi pastovių draugų gyvam bendravmui. Dauguma draugų yra internetiniai, mergaitė apie juos mažai dalinasi. Pasak globėjos, problema yra ir nenoras tvarkytis (taip kaip nori globėja). Dėl to kyla atviri konfliktai.

Globėjos prašymas – dirbti su emocijomis, mokytis jas valdyti ir kontroliuoti. Anot globėjos, globotinė pati išsakė norą ateiti pas psichologą, sutinka su globėjos nuomone, kad jai sunkiai sekasi valdytis. Nors mokykloje yra psichologas, mergaitė pas mokyklos psichologę lankytis nenori dėl galimų patyčių.

U. į pirmą konsultaciją atėjo lydima globėjos. Dar kartą buvo aptarta globėjos jau papasakota situacija. Globėjai pasakojant apie U. elgesį, emocijų nevaldymą, U. piktai žiūrėjo į “mama”, rankos buvo sunertos ant krūtinės, veido išraiška rode, kad nesutinka su tuo apie ką kalba “mama”. Tiek globėja, tiek U. pasidalino, kuo gyvena, kaip jaučiasi, kokių turi lūkesčių konsultacijoms. Aptarus esamą situaciją bei iškeltą problemą, išsikėlėme tikslus susitikimams ir artimiausią susitikimų planą – susitikti 4-5 kartus su U., o vėliau susitikti su globėja rezultattų aptarimui bei tolimesnės pagalbos poreikiui aptarti.

Susitikus su U. dar kartą sugrįžome prie jau aptartų temų. Dabar U. galėjo laisvai ir atvirai kalbėti, nes prie “mamos” nelabai galėjo būti visiškai atvira. U. pasidalino, kad “mama” dažniau pati yra labai emocionali, dažnai dėl jos pačios elgesio kyla konfliktai, nes ji priekabi, megsta burbėti, priekaištauti, nelinkusi įsiklausyti ir priimti kitokią nuomonę. Dažniausiai “mamai” neįtinka U. tvarka kambaryje ar virtuvėje, “mama” dažnai priekaištauja, kai U. imasi maisto gamybos. “Mamai” neįtinka kaip ji sutvarko virtuvę, kaip susitvarko savo kambarį ir spintą. Dėl to dažniausiai ir kyla pykčiai ir emocijų protrūkiai. Tuomet abi kelia balsą, šaukia viena ant kitos. U. užsidaro savo kambaryje ir nebenori kalbėtis. “Mama” taip pat laikosi nekalbadienių taktikos. Abi laukia, kuri nutrauks tylą ir ims kalbėtis. Taip dažniausiai konflktai ir lieka neužbaigti ir neišspręsti. Sunkios emocijos kaupiasi, neišsakomi jausmai ir nuoskaudos.

Pirmo susitikimo metu su U. išsikėlėme konsultacijų tikslą – dirbti su sulaikytomis emocijomis, mokytis jas reikšti konstruktyviais būdais, mokytis eiti į tiesioginį kontaktą, o ne užsidaryti su neišsakytomis emocijomis ir nuryti jas. U. pati pastebi, kaip sulaikyti jausmai kenkia jos emocinei būsenai, nuotaikai, trukdo mokytis, susikaupti. Iš to kyla pyktis tėvams, ypač “mamai”, kuris gadina santykius, skatina užsidaryti, apriboja bendravimą, didina vienišumo, nereikalingumo jausmus.

Antro susitikimo metu sugrįžome prie santykių su “mama” modelio uždaryti jausmus, neišsakyti jausmų, minčių. Pasiūliau geštalto terapijoje naudojamą dramatizacijos eksperimentą kaip naujo bendravimo modelio išbandymą saugioje tarapinėje aplinkoje. Pakviečiau U. išbandyti eksperimentą su tuščiomis kėdėmis. Paaiškinau, kad vienoje tuščioje kėdėje U. turėtų įsivaizduoti sėdinčią “mamą”, o kitoje įsivaizduoti save sėdinčią ir kalbančią su “mama”. Kalbėjimas tarsi stebint save iš šalies turėtų palengvinti frustraciją ir sumažinti nerimą, kiek atitraukti nuo savo asmens. Tokiu būdu būtų galimybė pasikalbėti apie tai, kas jautru ir svarbu.

Instrukcija U. pokalbiui su “mama” tokia: pirmiausiai pamatyk čia sėdinčią savo “mamą”…įsivaizduok kokią nors situaciją, kai “mama” yra nepatenkinta tavimi, tavo elgesiu.. pajausk, kas kyla tavyje, kokia emocija, koks jausmas, kokios mintys ateina..kokie žodžiai sukasi tavo galvoje.. leisk iškilti mintims, ką dabar norėtum pasakyti “mamai”… pasakyk, ką nori pasakyti šoje situacijoje, išsakyk, kas kyla.

U. sutiko pabandyti.

Fantazijos eksperimento metu U. išsakė, kad ji pyksta ant “mamos”, nekenčia, kai ji vis priekaištauja dėl ne taip atliktų darbų, kad neįsiklauso į jos norus, nesupranta jos. Ji labiausiai nekenčia, kai “mama” vis randa dėl ko prikibti dėl nesutvarkyto kambario ar spintos, dėl netvarkingos virtuvės. Nors, anot U. ji labai stengiasi, o kambaryje jos tvarka jai tinka ir patinka, savo daiktus ji randa ir žino, kur pasidėjo.

U. išsakytose mintyse ir išreikštuose jausmuose buvo galima jausti, kad ji labai nuoširdžiai nori, kad “mama” ją suprastų ir išgirstų. Pastiprinau U., kad jai puikiai pavyko ir susitvarkė su užduotimi. Paklausta, kaip jaučiasi galėjusi išsakyti “mamai” savo jausmus ir norus, U. pasidalino, kad jai palengvėjo. Ji norėtų ir realybėje taip galėti. Aptarėme tokio naujo bendravimo būdo galimybes. Anot U. jai baisu, bet labai norėtų pabandyti taip pasikalbėti su “mama” gyvai. Pasiūliau U. pasitreniruoti tokį tiesaus pokalbio metodą dar kelis kartus per kitus susitikimus ir tuomet, jau pasijutus tvirčiau ir užtikrinčiau, kaip namų darbą bandyti kitokio kontakto su “mama” eksperimentą realioje situacijoje. U. sutiko.

Apibendrindama įvykusį eksprimentą, U. pasidžiaugė, kad galėjo saugiai jausdamasi išsakyti “mamai” tai, kas kyla, nebijodama kas bus. Pajuto palengvėjimą, sumažėjo pyktis ir nuoskauda.